Nomedos MARČĖNAITĖS ir Mariaus JONUČIO

"Paroda 52"

Dailininkė Nomeda pirmą kartą žiūrovams pristato ir savo naujus fotografijos darbus "Dvigubi".

Pasak N. Marčėnaitės, "pieštuką, teptuką, steką ir dar visokius pagaliukus jau esu išbandžiusi. Fotoaparatas - tai stebuklingas mechanizmas, galintis fiksuoti taip, kaip matau. Kartais. Kartais ilgai grumiamės, nes aš matau vienaip, jis - kitaip. Pastaruoju metu tapome beveik darnia pora, bet kaip įnagį, tinkamą reikšti mintis, naudoju pirmą kartą. Į šias dvigubas nuotraukas sudėjau nedarnias, keistas, skirtingas, provokuojančias ar sutariančias dermes, nes norėjau pasikalbėti apie štai tokią - plačią kaip vaivorykštė harmoniją", - rašo parodos anotacijoje autorė.

Kita parodos dalis - Mariaus Jonučio kūryba. Savo eksponuojamų darbų kolekcijas "Žmogaus teisės" ir "Apokalipsė" jis komentuoja taip: "Dažnai girdžiu kalbant visokių dalykų apie žmogaus teises, kad, pavyzdžiui, dar daugelyje pasaulio vietų yra su jomis rimtų problemų ir iš visų jėgų turime kovoti, o kai dažnai girdi, kartais net pradedi galvoti - kas gi jos yra iš tikrųjų, kas jos yra man, kodėl jos turi būti, o ar gali nebūti, o kaip žmogus be teisių, kas daro žmogų žmogumi, o kai po truputį galvoji, tai kartais atsitinka, kad po truputį pradedi paišyti arba rašyti, o ką nupaišai, tai op ir pakabini ant sienos", - sako M. Jonutis.

Kalbėdamas apie "Apokalipsės" kūrinius dailininkas prisimena pernai Anžė pilyje, Prancūzijoje, radęs gobelenų apokalipsės tema - tai buvę seniausi prancūziški gobelenai ir didžiausias kada nors Europoje išaustas kūrinys. "Supratau, kad negaliu praeiti pro šalį, ir strigau juose keletą smagių darbo savaičių. Labai jau užsinorėjau ir aš juos bent kiek padaryti. Stipriausias dalykas tuose iš pirmo žvilgsnio gal bažnytiniuose kilimuose buvo kontrastas tarp šlykštaus teksto ir maksimaliai estetizuoto vaizdo - tuose gobelenuose nugalėjo grožis, išgelbėdamas pasaulį nuo pikto dangaus", - filosofuoja M. Jonutis.

Jūratė MYKOLAITYTĖS ir Klaudijaus PETRULIO

tapyti laikrodžiai

 

Jūratė Mykolaitytė savąjį laiko pojūtį perteikia ant išilginių ar ovalių laikrodžių siluetų tapydama siurrealistinius vaizdus. Dviejų vertikalių plokščių kompozicijoje prieš mūsų akis atsiveria gerai pažįstama Vilniaus katedra, bet J. Mykolaitytės darbe jos proporcijos gerokai pakitusios: suminkštėjusios, ištįsusios, o bokštas, lyg kokio beplaukio gyvūno uodega besirangantis gelsvame danguje. Pats dangaus skliautas taip pat „laikosi“ tik po didžiuliu įvairiaspalviu skėčiu, nuo kurio „laša“ nedideli architektūriniai pastatai ir netgi mūsų valstybės simbolis – Vytis.

Dailininkės kompozicijos neabejotinai artimos siurrealisto Salvadoro Dali (1904–1989) idėjoms ir žymiosioms jo „tirpstančių laikrodžių“ variacijoms. Jūratės Mykolaitytės laikrodžiuose įsikūrusios dvaro sodybos, išmoningi fontanai, bokštai, skulptūromis išpuoštos laiptų terasos – ištisas fantastinis pasaulis, artimas šiaurės renesanso vaizdiniams.

Klaudijus Petrulis savo laikrodžius netgi antropomorfizuoja: kai kurie iš jų įgauna stilizuotas moteriškas formas, dar labiau paryškinamas tapyba. Vieno laikrodžio rodyklės tiksi netgi pačioje didžiulėje moters akyje, sukurdamos ilgų, viliokiškų blakstienų įvaizdį. Tačiau tuoj pat nugąsdina šalia nutapyta agresyvi dantinga burna, praryjanti viską (laiko, kaip viską praryjančio graikų mitologijos veikėjo Chrono aspektas).

(Ieva Šadzevičienė | Alfa.lt )

 

Birutės STULGAITĖS papuošalų paroda

Apie Birutės Stulgaitės kūrybą (dailėtyrininkė J.Ludavičienė):

"Kas gali pasipuošti kiauryme ar ašutais? Ir kaip tik todėl Birutės Stulgaitės papuošalai yra daugiau nei papuošalai, jie peržengia kokių nors definicijų rėmus."

"...Birutės Stulgaitės papuošalus galėtų nešioti nebent panelė Smila, kurią laimingą darė sniegas, ledas ir skaičiai."

"Birutė Stulgaitė yra iš tų autorių, kurie savo kūryboje nepripažįsta jokio apsimetinėjimo. Tik grynoji kūryba, kurios vardan viskas ir daroma. Todėl čia toks stiprus minties švarumo pojūtis."